Prie galo artėjantis pirmasis II lygos ratas, kol kas, nieko gero mūsų ekipai nežada. 6-ojo turo varžybos išvykoje su Utenos Utenio-2 ekipa baigėsi dar vienu pralaimėjimu, kuris buvo jau antras iš eilės, ir trečias bendrai šiame čempionate. Tai reiškia, kad iš sužaistų 6 susitikimų net pusę jų turėjome išeiti iš aikštės nieko nepešę. Visgi, ar pergalė, ar pralaimėjimas, varžybas analizuoti reikia, tad paieškoti galimai padarytų klaidų ir pamėginsime.
Vėlyvas susirinkimas į rungtynes ir kiek eksperimentinė sudėtis-tai pirmieji faktoriai, kurie tądien lėmė ne pačią aukščiausią mūsų pasirodymo kokybę. Kadangi žaisti ant natūralios dangos tenka itin retai, tai laiko neturėjimas apsiprasti prie minštos Utenos žolės davė savotišką atspalvį varžyboms. Kamuolys neklausė taip, kaip esame įpratę, kojos slydo, o prie viso to dar ir varžovai komandiškai gerai papresinguodavo. Visa tai nulėmė, kad vos įpusėjus pirmajam kėliniui šeimininkai jau turėjo dviejų įvarčių pranašumą, o mums niekaip nesisekė kažkaip rimčiau pagrasinti varžovų vartams. Bene rimčiausią progą pasižymėti pirmajame kėlinyje turėjome pačią pirmą varžybų ataką, kai po tolimo perdavimo iš gilumos prieš vartus buvo išbėgęs Tomas Chomičius. Pats žadimas taip pat nebuvo toks, kokį esame įpratę žaisti. Vietoj to, kad laikytume kamuolį žemai, daug perdavimų kilo į orą. Tiek keičiant puses, tiek mėginant išvesti puolėjus į ataką. Visgi, kaip paaiškėjo vėliau, tai nieko gero nedavė. Pasibaigus pirmajam kėliniui atsilikinėjome tais pačiais dviem įvarčiais, o jausmas dėl neįprastai minkštos dangos buvo toks tarsi katik baigėme žaist ne vieną, o du kėlinius.
Antroji pusė iš pirmo žvilgsnio buvo kiek geresnė. Ir įvartis įkrito ir atakų padaugėjo. Na bent jau varžovų aikštės pusėje praleidome kažkiek daugiau laiko. Visgi, kombinuoti žaidimą buvo taip pat sudėtinga. Vienintelis įvartis buvo įmuštas nuo 11 metrų žymos, o visos pavojingiausios progos sukurtos ne iš žaidimo, o po standartinių situacijų. Varžovai gal kiek labiau atsitraukę į savo pusę stengėsi greitai kontraatakuoti ir tai jiems neblogai sekėsi. Greiti puolėjai neretai pabėgdavo kraštais, o iki trečio įvarčio į mūsų vartus kelis kartus trūko visai nedaug. Visgi, jo išvengti pavyko, o rezultatas teisingai atspindėjo kovingą vaizdą aikštelėje.
Viską apibendrinus galima pasakyti, jog iš dalies pritrūko ne tik patirties žaidžiant ant žolės, tačiau ir organizuotumo dar prieš varžybas. Juk atvykus laiku ir kiek labiau pasipratinus prie vejos buvo galima ir geriau pasirodyti. Tuo pačiu, akivaizdu, kad ir Utenio-2 komanda yra visai kita, kai žaidžia namuose ant žolės. Iki tol nė karto pergalės neiškovoję uteniškiai parodė tokį žaidimą, su kokiu, atrodo, turėtų būti tarp trijų stipriausių lygos komandų. Taigi, pergalę svečiai iškovojo išties pelnytai, ir galima juos su tai pasveikinti, o tuo pačiu ir padėkoti už šiltą priėmimą bei puikias sąlygas futbolui. Na, o mums belieka susiimti ir sekančiame ture parodyti, kad futbolą žaisti išties mokame.
Geriausias rungtynių žaidėjas – Saimonas Vitkauskas.