Nenumaldomai artėjant svarbiosioms varžyboms dėl trečiosios vietos divizione su „AMSTAFF”, tęsiame „interviu” skiltį, kurioje kalbiname vieną vyriausių ir labiausiai patyrusių žaidėjų „Vilties” gretose, Evaldą Anilionį.
Evaldai, kaip ir kada prasidėjo tavo futbolininko karjera?
Futbolu susidomėjau santykinai vėlai, kokių gal 15-16 metų. Mokykloje bandžiau įvairias sporto šakas: krepšinį, tinklinį, lengvąją atletiką, stalo tenisą, net šachmatus, bet kai „užsikabinau“ už futbolo – visos kitos sporto šakos nuėjo į antrą planą. Nuo tada futbolas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Pirma komanda buvo gimtojo miesto Pakruojo „Kruoja“. Aišku, tada ji žaidė Lietuvos II lygoje vakarų zonoje. Studentauti teko Kaune, ten žaidžiau miesto pirmenybėse už Kauno „Drobę“. Pusę sezono, kol nenutraukė kelio raiščių, teko pažaisti ir už Marijampolės „Sūduvą“ (po to sezono „Sūduva“ išėjo į Lietuvos I lygą). Čia buvo mano futbolo karjeros aukščiausias taškas. Kai gyvenimo vingiai atvedė į Vilnių, subūrėme futbolo komandą „Medikas“ (po „kadrų“ kaitos savo laiku pasidarė „Aktas“) ir žaidėme VAFF A divizione. Sekėsi pakankamai neblogai, gan dažnai būdavome prizininkų trejete. Taip pat norėčiau paminėti ir atstovavimą Lietuvos medikų futbolo rinktinei, su kuria sieja gražiausi prisiminimai iš įvairių kelionių po daugelį europos šalių, kai dalyvaudavome medikų futbolo čempionatuose.
Primink skaitytojams kaip atsiradai FK „Viltis” ekipoje.
Atėjau į komandą kartu su Šaru po pirmo komandos sezono, kai vyko, praktiškai, naujos komandos formavimas. Daugiau apie tai skaityti Šaro interviu.
Prieš tai rungtyniavai „Krušos” klube, kas nepatiko ten? Ar „Viltyje” radai viską ko tikėjaisi?
Žaidžiant „Krušos“ komandoje atėjo laikas, kai norėjosi kažko naujo ir taip sutapo, kad „Viltis“ pradėjo ieškoti naujų žaidėjų. Labiausiai suintrigavo, kai peržiūrėjau tuometinės „Vilties“ komandos sąrašą ir beveik visų žaidėjų amžius buvo 18-19 metų. Na, galvoju, pažiūrėsiu, kaip „senukas“ atrodys žaisdamas su jaunimu ir savo dideliam džiaugsmui įsitikinau, kad kol kas dar yra šiek tiek „parakėlio“. Įdomu buvo stebėti komandos kaitą iki šiandienos lygio ir jei ateity išliks dabartinis komandos branduolys, savo karjerą norėčiau pabaigti būtent šioje komandoje.
Esi vienas iš vyriausių ir labiausiai patyrusių žaidėjų, daugumą amžiumi lenki kone dvigubai. Ar nėra sunku varžytis su jaunimu?
Na, greičiu varžytis, aišku, jau nesistengiu, bet stengiuosi daugiau žaisti galva(čia netiesiogine prasme) ir turiu vilties, kad bendro vaizdo komandoje negadinu.
Prieš pustrečios savaitės kartu su Pauliumi patyrėte gan rimtas galvos traumas. Kaip manai, esi visiškai pasveikęs ir pasiruošęs pilna jėga atžaisti 90 minučių?
Kol kas dar nėra viskas gerai, bet vakar buvau pirmoje treniruotėje po traumos ir jaučiu, kad galima po truputį grįžti į aikštelę. 90 minučių man ir be traumos per daug, bet padėsiu komandai kiek galėsiu.
Jau šį savaitgalį laukia bene pačios svarbiausios rungtynės šį sezoną. Kaip vertini ekipos galimybes nugalėti ir iškovoti teisę žaisti pereinamąjį mačą dėl patekimo į C divizioną?
Jei sugebėsime žaisti tokį futbolą, kurį demonstruojame visą antrą ratą – priešininkų komandai nepavydžiu. Visus šansus turime savo rankose, nereikia laukti kitų komandų malonės, ir tikiuosi, kad tuos šansus išnaudosime.
