„Viltis” 7-ajame čempionato ture prarado pirmuosius taškus, tačiau šiemet vis dar išlieka nepralaimėjusi. Komanda ir toliau žygiuoja besidalindama 1-2 vietas su „Viesulu” bei laukia nesulaukia, kuomet galės vadintis vienvaldžiu diviziono lyderiu. Tikimės tai bus jau šį savaitgalį.
Visa lyga, visas internetas mirgėte mirgėjo nuo išankstinių liaupsnių apie 7-ojo turo varžybas „Viesulas” – „Viltis”. Visi tikėjosi didžiulio sprogimo, didžiulės atviro futbolo dozės. Tačiau gavo raudonai juodą autobusiuką namų aikštelėje, kurio perkąsti iš pirmo mėginimo mums nepavyko. Tačiau jau rudenį turėsime antrąjį mėginimą savame stadione, kur autobusiuko langai barškės ir skambės kur kas smarkiau.
Taigi, rungtynės prasidėjo kiek netikėtu „Viesulo” smūgiu link „Vilties” vartų. Tačiau kamuoliui prariedėjus šalia virpsto, situacija ir vaizdas stadione ėmė panašėti į mūsų eilines šio sezono rungtynes. Varžovas atitraukia visus 11 žaidėjų į savo aikštelės pusę, o mums belieka sugalvoti kokiu būdu visą šią grūstį žaidėjų „išmaudyti”. Maudyti pradžioje sekasi sunkiai. Kol kas tik pavieniais smūgiai į vartų pusę. Gan blankiai atrodo Tomas Chomičius, o Vaidui Pajarskui gavus kamuolį iškart apspinta 2-3 varžovai. Žodžiu, priešininkas tądien turėjo aiškų varžybų planą, kurio su mažensėm ar didesnėm išlygom ir laikėsi.
Pirmasis įvartis krinta į mūsų vartus. Tikriausiai mažai kas pastebėjote, tačiau tai buvo pirmas atvejis šiemet, kuomet rungtynėse įmušame ne pirmi. Per iki šiol vykusias 7 rungtynes, „Viltis” pasižymėdavo pirmoji ir visuomet laimėdavo. Dabar gi toks negražus ženklas turėjo savo neigiamą rezultatą. Taigi, pats įvartis krenta ganėtinai kvailas. Kaip ir mums dažniausiai įprasta. Tomas Chomičius norėdamas aukštą kamuolį atiduoti saugams, neapskaičiuoja perdavimo trajektorijos ir sviedinį pasiunčia į mūsų centro gynyba. Evaldas Jankauskas bei Vaidotas Jarašius jau žaidžia plačiai, todėl kamuolys skrieja tiesiai į tarpą tarp jų, kur jau budi Arirangas Streckis. Šio perkėlimas per gerokai per vėlai ir per toli išėjusį Ugnių Kaminską ir šeimininkai pirmauja 1:0.
Tuomet pradeda jaustis šioks toks nervingumas mūsų pusėje. Teisėjas kortelių nepagaili ir visų jau apkalbėtuose epizoduose baudžia mūsiškius. Tačiau nepalūžtame ir toliau mėginame išlaikyti savo žaidimą bei be perstojimo „dūsinti” varžovą. Galų gale prieš pat kėlinio pabaigą rezultatas tampa lygus. Įvartis išties gražuolis – komandinio darbo vaisius. Haroldas Kerušauskas išmeta kamuolį iš užribio, Vidmantas Gylys šiam vienu lietimu atmeta, Haroldas skersuoja aukštu perdavimu į baudos aikštelę. Ten jau Lech Pečuro vienu lietimu galva numeta Vaidui Pajarskui, o šis suklaidinęs viesulinius ir pritrauks keletą gynėjų, ridena kamuolį tam pačiam, anksčiau atakoje dalyvavusiam, Vidmanui Gyliui. Šis neklysta ir „sodina” kamuolį į artimą vartų kamputį – 1:1.
Po pertraukos žaidimas kaip ir nesikeičia. „Viesulas” garsiai deklarauoja, jog lygiosios šiose varžybose jiems yra teigiamas rezultatas, todėl didžiąją kėlinio dalį tiesiog atsimušinėja ir vaikosi mūsų gan neblogai be kamuolio judančius futbolininkus. To judėjimo gal kiek ir pritrūko bendram rezultate, tačiau turime rezerve dar dvikovą Fanų stadione. Ten tikrai pajudėsim. Pabaigoje rungtynių už mini pražangą išvaromas Aleksas Stankevičius (antroji geltona kortelė). Liekame žaisti 10 prieš 11, tačiau tai vaizdo aikštelėje nepakeičia. Ir toliau dominuojame ir net pačioje pabaigoje Tomas Chomičius turi puikų šansą viską sudėlioti į savo vietas. Tačiau pašokus kamuoliui tenka smūgiuoti su viršutine kelties dalimi, o ir čia pat buvęs varžovas iškart po smūgio „įvažiuoja” iš galo. Teisėjai taip iki šiol ir nepaaiškino ar tokiu atveju turėtų būti skirtas 11 metrų baudinys, ar ne.
Pats „Viesulas” galima sakyti, jog ypatingai nenustebino. Taip, komanda pasirinko teisingą ir rezultatą atenušią taktiką, tačiau individualiai stiprių žaidėjų čia nepastebėjome. Gal kiek išsiskyrė jų saugas, pelnęs į mūsų vartus įvartį. Tačiau iš pačio pavadinimo „Viesulas” tikėjomės kaip reikiant stipraus vėjo, o gavome kelis kartus per kojas, iš alkūnių ir lengvą vėjelį.
Visų išgirtas ir išliaupsintas Arirangas Streckis pabaigoje rungtynių turi keletą pabėgimų. Jo prilaikyti kamuoliai ir kiek didesnis greitis leido „Viesului” tikėtis greitose atakose nužudyti mus, tačiau dvikovose 2 prieš 3 triumfuodavome mes. SFL apžvalgininkai šiam skyrė turo MVP, bet švelniai sakant, ar tikrai žaidėjas tose rungtynėse buvo to vertas? Tebūnie taip kaip yra.
Po šio mačo mes ir toliau pagal prarastus taškus lygiuojamės su „Viesulu”. Kitos ekipos, panašu, jog paleidžia mus į priekį ir duoda ženklą, jog šių metų A1 divizione vyks dviejų arklių ar žiūrkių (kaip norite, taip vadinkite) lenktynės.
STATISTIKA
„Viesulas” – „Viltis” MOTM – Paulius Pajarskas. Šį sezoną Paulius yra vienas aktyviausių komandos žaidėjų. Nors įvarčių saugas ir nemuša, kaip ankstesniais sezonais „Viltyje”, tačiau jo perdavimai, varžovų pritraukimai, padaro didžiulę „meškos paslaugą”, kraštuose rungtyniautiems žaidėjams. Prieš „Viesulą” Paulius atliko 4-5 smūgius į vartus, buvo pastebimas ir antrajame kėlinyje tereikėjo Vidmantui Gyliui pasirinkti perdavimą iš krašto, o ne smūgį, ir „PP” būtų tapęs herojumi. Visas savo minutes išnaudojo puikiai, didelį darbą padarė poroje su broliu ir tik nepelnyta geltona kortelė (už švariausią šiemet kamuolio perėmimą) yra vienintelis mažas minusiukas Pauliaus Pajarsko sekmadienio rungtynių pažymių knygelėje.
